Bitininkas
Povilas Vaitukaitis
Trečiosios kartos bitininkas, pragmatiškas inžinierius padedantis bitynui pačiu darbymečiu. Sunkaus darbo nevengia ir mėgsta viską padaryti gerai, todėl viską apgalvoja ir tik 10 kartą pjauna.
Tai tik posakis. iš tiesų, bitės neša ne medų, o žiedų nektarą. Medaus gamintojos surenka nektarą, kuris patenka į specialų maišelį bitės burnoje ir ten susimaišo su specialiu virškinimo fermentu (invertase). Grįžusios į avilį bitės atryja jau apdorotą mišinį į korio paviršių dengiančias šešiakampes duobutes, dažnai vadinamas korio akelėmis.
Bitės žiemą ne miega, o pasyviai gyvena avilyje, slenka nuo korio ant korio ir maitinasi medaus atsargomis.
Kadangi bitės naktį nemiega, esant reikalui, bitės gels bet kuriuo paros metu.
Medų nešančios bitės gali pakartotinai gelti kitus vabzdžius, tačiau kai gėluonis patenka į kitų gyvūnų odą, o ypač žinduolių, kurių oda stora (pavyzdžiui, žmonių), gėluonies kabliukas nebeišsitraukia ir išsiplėšia iš bitės kūno. Yra žinoma, jog pašalinus geluonį, bitė iškart miršta.
Visi esame girdėję posakį ,,darbštus kaip bitė". Ir iš dalies tai yra tiesa -bičių ir kamanių patelės dirba labai sunkiai. Visgi, daugelis patinų lizde nieko nedaro, o individualiai gyvenančios bičių patelės dirba tik porą savaičių per metus. Taip pat darbštumas priklauso nuo bičių motinėlės. Kartais nutinka taip, kad bitės visai nedirba ir net nepasigamina pakankamai medaus prasimaitinti per žiemą. Tokiu atveju, pakeitus motinėlę, per keletą savaičių šeima atgija ir gali pradėti gaminti gerokai daugiau medaus.
Baigėsi medaus sukimo sezonas, baigėsi ir darbas? Deja, bet ne. Žiemos metu nedidelių bitynų sergėtojai patys perdirba senus korius, gamina ir dažo naujus avilius, siuva pagalves bei atlieka kitus smulkius, bet reikšmingus darbus.
Sklando gandai, kad medus susikristalizuoja vidutiniškai per 2-3 savaites, o toks medus, kuris nesusikristalizuoja, yra perkaitintas arba nenatūralus. Taigi žmonės tiki, kad tik šviežias medus gali būti skystas, o pastovėjęs medus, neilgai trukus po išėmimo, turi imti kristalizuotis. Tad yra manoma, kad toks medus, kuris ilgai išlieka skystas, yra falsifikuotas (pagamintas iš cukraus sirupo) arba perkaitintas. Tačiau iš tiesų medaus konsistencija priklauso nuo vandens kiekio ir gliukozės bei fruktozės santykio. Jei medus turi daugiau vandens ir fruktozės, jis išlieka skystas labai ilgai. Jei meduje daugiau gliukozės ir mažiau vandens, jis greitai sukietėja. Taip yra todėl, nes fruktozė geriau tirpsta vandenyje nei gliukozė. Taigi, ilgai skystu išliekantis medus lygiai taip pat yra tikras, o medaus kokybė nepriklauso nuo konsistencijos.
Daugybė kitų bičių, skruzdžių ir vapsvų rūšių gamina ir kaupia medų. Daugybė šių vabzdžių per amžius buvo naudojami kaip natūralus cukraus šaltinis vietinėms populiacijoms visame pasaulyje.
Bitės gali sirgti ir geba gydytis. Kai avilį užklumpa liga, bitės gali būti lėtos ir dezorientuotos, ir daugelis jų gali mirti. Pasak patyrusių bitininkų, bitės gydosi pačios. Pavyzdžiui, jei šeima yra užsikrėtusi parazitu, bitės atsirenka ir valgo tą medų, kuris turi didelį antibiotikų kiekį (teorija paremta tyrimais).
Mums, stebėtojams, atrodo, kad visos bitės yra vienodos ir funkcionuoja vienodai. Vis dėlto taip nėra. Pavydžiui, bičių patinai negali gelti, nes gėluonis yra modifikavęsis perų dėjimo aparatas, todėl jį turi ir gelti gali tik bičių patelės. Be to, nors ir turi geluonį, daugumos rūšių bičių patelės vis vien gelti negali.
Bičių medaus skonis skiriasi priklausomai nuo tuo metu žydinčių augalų bei sezono orų. Spalva, skonis, tekstūra - kiekvieno sukimo metu vis kitokie, unikalūs.
